Saldaus sekmadienio!

Vyriškos krikštynos

Kaskart eidama fotografuoti krikštynų, spėlioju, kokios jos bus. Keista, rodos tokia neilga ceremonija, o kaip skiriasi! Kartais visi linksmi, ramūs ir atsipalaidavę, niekur neskuba, leidžia vaikams bėgioti po bažnyčią, o kartais - skubantys, nervingi, susikaustę, rodos, mąsto apie įkištą į orkaitę žąsį ir trokšta, kad ceremonija baigtųsi kuo greičiau.
Kartais svečių daug, o vaikiukas tik vienas. Ir tas pats pozuoja man tik kelias minutes, vėliau mandagiai sako: "ačiū, užteks" ir visą laiką demonstratyviai stengiasi nusisukti nuo manęs... (Adamai, linkėjimai:)
Arba visiškai vyriškos krikštynos, kur daug berniukų ir vyrų, o mergaitės nė vienos, tik mamos ir močiutės...

Monika

Linkėjimai mano mylimiausiam mažajam modeliukui. Monika, pasiilgau ir čiulpinukų jau turiu pasiruošusi:)

Žiemos miegas

Už lango beveik -20, o namie jauku ir šilta. Eiti ,aišku, niekur nesinori, bet puodų šveisti ar drabužių lyginti, savaime suprantama, irgi. Pasižiūri į katiną, kuris pučia į ūsą, retkarčiais tingiai pramerkdamas vieną akį, ir nejučia paseki jo pavyzdžiu. Susirangai sename krėsle, šimtąjį kartą lėtai vartai mėgstamus "Seasons" žurnalus, užuodi besiskleidžiantį hiacintą... Taip ir išmiegotum iki pavasario...

Žiema žiemužė

Seniai nematėme tokios žiemos - šerkšnu išrašytais langais, girgždančiu sniegu po kojomis, treškančiomis nuo šalčio tvoromis ( tikiuosi, tokių dar yra kur likę). Vienas džiaugsmas savaitgalį - čiupti slides ar rogutes, autis pačiūžas, užsidėti ausines kepures,nepamiršti termoso su karšta čiobrelių arbata - ir į mišką, ant užšalusio tvenkinio, kalniuko... Ten, kur karaliauja žiema, nes kas žino, gal vėl jos nematysime dvidešimt metų...

Raganiukė

Kad jau pradėjom apie knygas, negaliu neprisiminti savo pačių pirmųjų mėgstamiausių - O. Proislerio knygelių. Vaiduokliukas, mažasis vandenis... Kaip apsidžiaugiau suradusi savo vaikystės "Mažąjį vandenį" - minkštais viršeliais, nučiupinėtą ir suskaitytą, bet tokį savą. Ir, be jokios abejonės, nuostabioji "ne ragana net, o raganiukė, mat jai buvo dar tik šimtas dvidešimt septyneri metai, o šitoks amžius raganai - vienas juokas".
Raganiuke Karina, auuuu - linkėjimai!

Miegančioji gražuolė

Įdomiausia,kad vaikystėje visiškai nemėgau pasakų, nors skaičiau labai daug. Mama neleisdavo tiek skaityti, devintą valandą išjungdavo šviesą. Aš palaukdavau,kol visi sumigs, atsisėsdavau ant palangės ir žibintų šviesoje skaitydavau skaitydavau... Nenuostabu,kad ryte keldavausi sunkiai. Mokyklos bibliotekoje stengdavausi knygas imti tada, kai dirbdavo vyresniųjų klasių mokiniai - savanoriai, jiems nė motais buvo, ką skaito pradinukai... Pamenu, ketvirtoje klasėje balandžio mėnesį susirgau gelta ir iš ligoninės namo grįžau jau baigiantis mokslams. Į pamokas man jau nebereikėjo eiti, bet teko grąžinti knygas bibliotekai. Ir ką gi - bibliotekininkė neteko žado, pamačiusi, kad ketvirtokė skaityti buvo pasiėmusi krūvą O. de Balzako knygų... Turiu pasakyti, Balzakas man patiko, išskyrus, kad herojės kažkodėl buvo visiškos senutės:D

Laurynas

Kaime

Kaime aš visada randu ką fotografuoti - man ten viskas gražu - ne vieno šimto prisilietimų nuzulinta rankena, žalias emaliuotas puodelis iš mano vaikystės, kudakuojančios vištos ir ką tik sudėti, dar šilti kiaušiniai...




Šiandien kaimas miega žiemos miegu...

Apsnigtame miške

Miestas gyvena beprotišku tempu - visi kažkur skuba, lekia, tempia, stumdosi, nespėja, pyksta... Prašvilpia mašina ir apdrebia tave purvais...
O miške patenki, regis, į kitą laikmetį - kai skubėti nereikia ir gali žiūrėti, kaip tirpsta snaigė, nukritusi tau ant delno...